Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo Nr. XIV-389 preambulės, 1, 2, 9 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 8-1 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-353)

Projektas

 LIETUVOS RESPUBLIKOS

 LAISVĖS GYNĖJO TEISINIO STATUSO ĮSTATYMO NR. XIV-389 PREAMBULĖS,

 1, 2, 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 8 1 STRAIPSNIU

 ĮSTATYMAS

 1 straipsnis. Preambulės pakeitimas

 Pakeisti preambulę ir ją išdėstyti taip:

 „ Lietuvos Respublikos Seimas,

 vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, kad „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, kad „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“;

 konstatuodamas , kad:

 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ nuostatos įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija;

 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ Nr. I-14, kuriuo Lietuvos Respublikoje uždraudė karo propagandą ir nustatė, kad krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas, taip pat vėlesniais įstatymais nustatė, kad teisių ir laisvių įgyvendinimas neatskiriamas nuo piliečio pareigų vykdymo, kad Lietuvos Respublikos pilietis privalo saugoti Lietuvos valstybės interesus ir juos ginti, nustatė Lietuvos valstybės krašto apsaugos prievolę ir karo tarnybos organizavimą valstybingumo atkūrimo laikotarpiu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos institucijų perimamumo ir tęstinumo principą, kad Lietuvos krašto apsauga – tai valstybės veikla, kuria siekiama ginti valstybės nepriklausomybę, jos interesus, sienas ir teritoriją;

 po 1990 m. kovo 11 d. SSRS persekiojo ir naudojo prievartą prieš atsisakiusius tarnauti jos ginkluotosiose pajėgose ar pasitraukusius iš tokios tarnybos Lietuvos Respublikos piliečius, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ Nr. I-14, 1990 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-17 „Dėl 1967 m. spalio 12 d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje“ ir 1990 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-24 „Dėl TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo“, nutraukė TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų veiklą Lietuvoje;

 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 7 d. pareiškimu „Dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmų“ sureagavo į TSRS gynybos ministro įsakymą, kurio pagrindu į Lietuvą buvo įvesta specialiosios paskirties oro desantininkų divizija ir vykdomas prievartinis jaunuolių ėmimas į sovietinę armiją. Pareiškime akcentuoti Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų veiksmai ne tik kaip nusikalstami prieš suverenią Lietuvos Respubliką, bet ir kaip „nauja TSRS agresija prieš laisvės siekiančią Lietuvą“, buvo viltasi, kad ne tik jaunuoliai, bet ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei krašto apsaugos pareigūnai išliks ištikimi Tėvynei;

 1991 m. sausio 8 d. okupacinio režimo šalininkams, prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariams, civilių drabužiais persirengusiems TSRS ginkluotojų pajėgų kariškiams ir jų specialiųjų tarnybų darbuotojams jų suorganizuoto mitingo metu nepavyko įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir jėga nuversti teisėtai išrinktą valdžią;

 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 11 d. priėmė pareiškimą dėl Sovietų Sąjungos Prezidento reikalavimų, karinės prievartos ir ketinimo „užgrobti valdžią Lietuvos Respublikoje“, kitu pareiškimu kreipėsi į Lietuvos žmones ragindama ne tik „nedalyvauti jokiuose okupacinių jėgų arba joms pavaldžių organizacijų rengiamuose rinkimuose, referendumuose ar kituose politiniuose renginiuose“, bet ir „priešintis agresijai visomis įmanomomis priemonėmis“, nes Sovietų Sąjungos agresyvūs veiksmai panaudojant ginkluotą jėgą kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei;

 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-934 „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“ pažymi, kad „nepaisydamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 11 d. protesto notos Tarybų Sąjungos Vyriausybei, TSRS reguliariosios ginkluotosios pajėgos sausio 11–12 dienomis toliau plėtė savo operacijas. Buvo ginklu užgrobiami ir niokojami valstybiniai objektai, teisėsaugos įstaigos, blokuojami keliai, transportas, ryšiai. Yra žuvusių, sužeistų ir pagrobtų“. Tarybų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvos Respubliką įvertinti „kaip atvira karinė agresija, kuri turi būti nedelsiant nutraukta“, o „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“;

 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 77p, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-934 „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, Krašto apsaugos departamente įsteigė Psichologinės gynybos ir pilietinio pasipriešinimo komisiją;

 okupantų mėginimas 1991 m. sausio 11–13 d. įvykdyti karinį valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai; dėl okupantų vykdytos agresijos ginkluoto sovietų užpuolimo metu prie Televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo komiteto žuvo 13 asmenų, apie 600 asmenų buvo sužeisti ir traumuoti, prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. sunkiai sužeistas Spaudos rūmų gynėjas;

 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybės gynyba rėmėsi individualiu gynybos principu, kai, nesant valstybės gynimo tarybos ar atitinkamos institucijos, nesant nuostatų dėl karo padėties ar mobilizacijos paskelbimo, piliečiai įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ir kariniams veiksmams;

 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. I-936 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės sudarymo“ sudarė Laikinąją gynybos vadovybę, nustatė jos kompetencijos sritis, veiklos atskaitomybę, pavedė jai vadovauti visapusiškai Lietuvos gynybai, kuri turėjo apimti „fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos“ veiksmus, „kol TSR Sąjungos užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebus nutrauktas“, nes „TSR Sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką“;

 1991 m. sausio mėn. TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Svarbiausių valstybinių ir kitų civilinių objektų gynėjai gyva siena apjuosė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą;

 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 28 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnio papildymo“ Nr. I-1113 įtvirtino nuostatą, kad „Lietuvos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą“;

 1991 m. sausio 8 – rugpjūčio 21 dienomis SSRS vykdytos agresijos metu 1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų pasienio kontrolės poste nužudytas pamainos viršininkas Gintaras Žagunis, 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste žiauriai nužudyti septyni muitininkai ir policininkai, 1991 m. rugpjūčio 21 d. TSRS ginkluotojų pajėgų ginkluotiems kariams bandant prasiveržti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų susišaudymo metu pirmame poste žuvo neginkluotas savanoris Artūras Sakalauskas;

 pridurdamas , kad 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi plataus masto Rusijos Federacijos karinė invazija į nepriklausomą Ukrainos valstybę kelia grėsmę ne tik Ukrainos valstybingumui, bet ir visos Europos saugumui bei tarptautine teise grįstiems pasaulio valstybių santykiams, todėl Lietuva visokeriopai remia Ukrainą kovoje su Rusijos Federacijos karine agresija, nes tai kova ir už Lietuvos, ir visos Europos laisvę, taiką ir saugumą;

 vertindamas Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės gynėjų indėlį į 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpį;

 pažymėdamas , kad savanoriška Lietuvos žmonių pagalba Ukrainai – tiek aukojant paramai Ukrainai, tiek vykstant į šią šalį padėti kovoje su karine agresija – yra svarbus indėlis ginant pamatines laisvės ir demokratijos vertybes bei siekiant taikos ir stabilumo regione ,

 priim a šį įstatymą.“

 1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas

 Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 „ 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

 Šis įstatymas įtvirtina laisvės gynėjo teisinį statusą, apibrėžia laisvės gynėjo kario savanorio, laisvės gynėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūno, laisvės gynėjo Valstybės saugumo departamento pareigūno, laisvės gynėjo Muitinės departamento pareigūno, laisvės gynėjo policijos pareigūno, laisvės gynėjo šaulio, laisvės gynėjo karo Ukrainoje dalyvio sąvoką ir nustato pagrindinius laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijus.“

 2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas

 Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 „ 2 straipsnis. Laisvės gynėjas

 1 . Laisvės gynėjas – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. rugpjūčio 21 d. Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams, saugojo ar gynė valstybės sieną, kitus valstybinės svarbos ir ūkio objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą, tarnaudamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo struktūriniuose padaliniuose, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, Lietuvos Respublikos policijoje, Lietuvos šaulių sąjungoje, ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., priklausydamas vienai iš šio straipsnio 2 dalyje išvardytų laisvės gynėjų grupių ir šio įstatymo 3–8 straipsniuose numatytais teisiniais pagrindais, taip pat Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nuo 2022 m. vasario 24 d. iki karo Ukrainoje pabaigos, sudaręs sutartį su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, kovojo įvairiuose Ukrainos ginkluotojų pajėgų padaliniuose arba sudaręs sutartį ar susitarimą su kompetentingomis Ukrainos institucijomis ar organizacijomis teikė savanoriškąją pagalbą Ukrainos gynėjams kovoje su karine agresija prieš Ukrainą, priklausydamas šio straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytai laisvės gynėjų grupei ir šio įstatymo 8 1 straipsnyje numatytais teisiniais pagrindais.

 2 . Laisvės gynėjų grupės yra:

 1 ) kariai savanoriai;

 2 ) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnai;

 3 ) Valstybės saugumo departamento pareigūnai;

 4 ) Muitinės departamento pareigūnai;

 5 ) policijos pareigūnai;

 6 ) šauliai;

 7 ) karo Ukrainoje dalyviai.“

 3 straipsnis. Įstatymo papildymas 8 1 straipsniu

 Papildyti įstatymą 8 1 straipsniu:

 „ 8 1 straipsnis. Laisvės gynėjo karo Ukrainoje dalyvio teisinio statuso pripažinimas

 1 . Laisvės gynėjai karo Ukrainoje dalyviai yra asmenys, kurie nuo 2022 m. vasario 24 d. iki karo Ukrainoje pabaigos , sudarę sutartis su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, kovojo įvairiuose Ukrainos ginkluotojų pajėgų padaliniuose arba teikė savanoriškąją pagalbą Ukrainos gynėjams kovoje su karine agresija prieš Ukrainą.

 2 . Laisvės gynėjo karo Ukrainoje dalyvio teisinis statusas pripažįstamas asmeniui ir po jo mirties .“

 4 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas

 1 . Pakeisti 9 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „ 2 . Dėl laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo į Komisiją gali kreiptis šio įstatymo 2–8 1 straipsniuose nustatytus laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijus atitinkantys asmenys, jų artimieji giminaičiai (sutuoktiniai, tėvai, vaikai, įvaikiai, taip pat broliai ir seserys), taip pat krašto apsaugos ministras, vidaus reikalų ministras, Valstybės saugumo departamento direktorius, Muitinės departamento generalinis direktorius, Vadovybės apsaugos tarnybos direktorius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, Lietuvos šaulių sąjungos vadas.“

 2 . Pakeisti 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „ 4 . Laisvės gynėjo teisinis statusas nepripažįstamas asmenims, kurie neatitinka šio įstatymo 2–8 1 straipsniuose nustatytų laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijų.“

 5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

 1 . Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2026 m. sausio 1 d.

 2 . Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2025 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

 Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

 Respublikos Prezidentas